Kiek kartų per paskutinį mėnesį jautei baimę kažką praleisti?
Galbūt vakarėlį su draugais, nes galimai ten nutiks nepamirštamas nuotykis ar sutiksi savo gyvenimo meilę?
Keistą Elon Musk’o tweet’ą, kuris lems 30% Dogecoin pokytį?
60% nuolaidą seniai norėtiems batams iš “AboutYou”, kurių kiekis labai ribotas?
Darbo pasiūlymą iš kito startup’o, kuris pritrauko 500k finansavimą ir jau kitais metais TIKRAI taps vienaragiu?
Ar bet ko kito, kas viduje suaktyvino dirgiklį, kuris neleidžia pilnai atsipalaiduoti.
Kuris tyliai kūnui šnabžda:
,,Eiii, kaip tu čia sau leidi Netflix’ą pažiūrėti? Kiti tai dirba, karjeras stato/mokosi/galimybių ieško, o tu čia…”
Jauti tuomet kažkokį kaltės jausmą, nes visi juk veikia, o tu leidi sau patinginiauti.
Šis jausmas dar žinomas kaip FOMO - fear of missing out.
Mūsų socialinių tinklų spaudimo laikais, kai aplink visi tokie laimingi, turi gražiausius santykius, keliauja, 90% žmonių apskritai jau milijonieriai per NFT’s tapo, nesunku ir pačiam įsisukti į tą amžino bėgimo ritmą.
Nebelieka laiko sau, draugams ir šeimai, turi pasitikrinti kalendorių dėl susitikimo, kadangi viskas aplink verda.
Nors būdamas nuoširdus su savimi tiesiog bijai, kad nebūsi ,,pilna savo versija”.
Tikriausiai žinai ir tą kitą jausmą.
Kai, pavyzdžiui, nuvažiuoji į kaimą ir po kokia obelimi priešais laukus skaitai knygą. Ir niekur neskubi, nes žinai, kad tris dienas tavo didžiausia užduotis yra močiutės cepelinus valgyti.
Arba atostogaujant tolimoje šalyje ir stovint ant skardžio priešais jūrą žvelgi į nesibaigiančius tolius vėjui kedenant plaukus, į atsipalaivusius kūno raumenis įkvėpdamas laisvės jausmo pripildytą gūsį.
O gal tiesiog savo kasdienybėje, užėjus baimei ar kaltei, kad kažką praleidi, bet pasakius joms “f*ck it”, susigrąžini tą atsakomybės galią už pasirinkimą.
Tokiais momentais pajauti žiupsnelį degančios gyvybės viduje, kuriai viskas, ką tuo metu praleidi kitur, pasidaro labai nesvarbu.
Nes tuo metu tiek daug turi čia.
Ar norėtum tą jausmą jausti ilgiau?
Tai gali padaryti su mažu pokyčiu.
FOMO → JOMO
JOMO - Joy of missing out.
Pagal Oxfordo anglų kalbos žodyną, tai pasitenkinimo būsena, ateinanti iš ramaus ir nepriklausomo gyvenimo būdo, kuriame nejauti nerimo dėl išorėje verdančių veiksmų, kuriuose tuo metu nedalyvauji.
Kiekvienas mes pasirenkame, kaip norime reaguoti į įvykius aplink save.
Nuolatos patirsime krūvas negandų ir dramų aplink. Kažkokių pavojų, kad čia jau pabaiga.
Taip pat lydės ir nuolatinės galimybės. Viena už kitą geresnės. Įvairūs burbulai, iš kurių vieni išloš. Kiti ne.
Dirgiklių, kurie neleidžia tau nurimti, aplink pilna. Jų kontroliuoti negali.
Ką gali kontroliuoti, tai savo reakciją į juos.
Pasirinkti kryptį, kurioje nori atsidurti, ir eik kintančiais keliais vedančiais link jos.
Patiriant praleidimo džiaugsmą, kuris leidžia jausti ramybę dėl buvimo, kur esi.
Sausos lietsargių dienos linkėdamas,
Antanas
Kaip taikliai pasakyta, Antanai! Aš, pati to nesuvokdama, pradėjau dažniau ir dažniau jausti FOMO, kas lemia kasdienius pasirinkimus. Kai galiausiai supratau, kad tai manęs visai netenkina, o esu žymiai laimingesnė ramybėje, ar darant tiesiog mažiau, nejučia įsiviešpatavo JOMO! Sunkiausia jį priimti, be jokio savęs kaltinimo. Bet kartais reikia, nes gi at the end of the day - YOLO!