💡GenZ įdomybės
🏆Ateitis. Visą gyvenimą darome klaidas. Mokomės ir laukiame, kada pagaliau pasieksime tą didelę svajonę. Ar kada pagalvojai, kaip gi elgsiesi, kai laimėsi?
👽Dirbtinis intelektas. Puikus pavyzdys, kaip atsiranda antrinės rinkos. Promtbase pardavinėja pavyzdinius Dall-E įrašų pavyzdžius, su kuriais galima pačiam be dizainerių pagalbos kurti labai kokybiškus ir plačiai naudojamus vizualus.
🎳Atsipalaiduok. Žaidimas, kuriame gali spėlioti, kur buvo sukurti skirtingi meno kūriniai. Kuo arčiau lokacijos - tuo daugiau taškų.
🎬Pradėk. Skirk 5 min per dieną ir mesk sau 100 atsispaudimų iššūkį.
🎁Įdomu. Ieškai tikrai originalios dovanos? Vakar su keliais draugais paleidau naują ir labai fainą idėją Daina Tau - galimybę tikrai nustebinti ir brangiam žmogui padovanoti asmeninę ir tik jam atlikėjų sukurtą dainą, kurios galėtumėtėt klausyti bet kur ir bet kada.
Atidarymo proga - tik GenZ skirtas specialus pasiūlymas, pirmiems 10 užsisakusių su kodu “GENZ” net 50% nuolaida 😉
“Laughter is timeless, imagination has no age, and dreams are forever."
- Walt Disney
Dažnai kūrybinį procesą įsivaizduojame ir priimame kaip būseną, kurioje sprogstame idėjomis.
Atrodo, jas matome visur aplink: ir tas, ir tas, ir tas atrodo, kaip nerealios mintys, kurios gali būti įgyvendintos.
Svajojame laisvai ir jaučiamės galintys bet ką.
Dopamino kiekis būna išaugęs, o visi pagaliukai, kuriuos mėtome į sieną, joje pasilieka.
Gerai varai ir viskas atrodo įmanoma.
Tačiau Andrew Huberman iš Hubermans Lab pabrėžia, kad dažnai pamirštame kitą svarbią kūrybinio proceso dalį - nusileidimą.
Kai dopaminas pradeda kristi, tampame kritiškesni ir tuos pagaliukus nuo sienos patys pradedame numušinėti:
“Šita idėja durna. Ši - neįgyvendinama/per sunki/nuobodi. Čia iš vis nesuprantu apie ką”.
Šioje būsenoje nemėgstame patys savęs.
Atrodo, kad tampi tokiu bambekliu, kuriuo rašydamas savo pozityvumo dienoraštį, žadėjai niekuomet netapti.
Bet nusileidimas yra būtina ir neatsiejama kūrybinio proceso dalis.
Primėčius idėjų ir vėliau dalį jų numušus, pasilieka tos, kurios yra tikrai vertos dėmesio.
Įdomu, kad tai pastebėjo dar Walt Disney, vienas kūrybiškiausių kada nors gyvenusių žmonių, nuspalvinęs pasaulį savo išgalvotais peliukų, ančiukų ir šuniukų personažais. Jis savo kabinete turėjo tris nejudinamas kėdes.
Kiekviena iš kėdžių simbolizavo mentalines perspektyvas, į kurias turėjo įsijausti ant jų sėdėjęs žmogus.
Pirmoji kėdė - Svajotojo.
Joje galima pasileisti plaukus ir išplaukti į visas neįmanomas galimybes. Čia išlaisvinami įvairiausi siužetai, pametamas sveikas protas, o kūrybiškumas negali būti ribojamas.
Kuo durnesni, beprotiškesni, fantastiškesni pasiūlymai ar idėjos - tuo geriau.
Ši kėdė yra absoliučios neribojamos laisvės kėdė.
Antroji kėdė - Realisto
Čia sugrįžta pragmatiškas vertinimas ir sveikas protas. Visos išprotėjusios idėjos turi tapti įgyvendinamais sprendimais, įmanomais scenarijais ar atvaizduojamomis schemomis. Svajonei sukuriamas būdas tapti realybe, kuriai atsiranda planas trumpiausiu ir tiesiausiu keliu.
Trečioji kėdė - Kritiko
Jei pirmojoje kėdėje yra daug laisvės svajoti, tai trečiojoje ta laisvės atsiranda negailestingai kritikuoti idėjas.
Skatinama “challengint” jas, išbandyti įvairiausiais įmanomais kampais, pastebėti silpnąsias vietas ir nebūtinus elementus. Pasipriešinti tam, kas nėra reikalinga.
Galiausiai pasilieka tik vertingos ir visose trijose kėdėse vietą atradusios idėjos.
Tuomet į jas investuoti laiką tampa tikrai vertinga.
Trijų kėdžių metodas kilo iš imagineering (Imagination + Engineering) logikos, kurioje kūrybingumas išdėstomas į punktus ir sutraukiamas į jungtinį procesą, o laisvės suvaržymas ir laisvės neribojimas sąveikauja įsikūnydami realistinėse formose.
P.S. Apie Imagineering buvo sukurta ir Disney+ TV mini series, su labai geru 8.9 imbd vertinimu, verta pažiūrėti :)
Daaug energijos amžinos jaunystės dienos proga linkėdamas,
Antanas
Antanai, ačiū už įdomius pasidalinimus. Kalbant apie DI, dažnai nepagalvojame, tačiau jis palieka labai didelį CO2 pėdsaką. Neseniai apie tai buvo ir mano naujienlaiškyje: https://rehacked.substack.com/p/rehacked-vol-190-red-meat-is-not (nuoroda apie tai maždaug per vidurį, straipsnis vadinasi "We’re getting a better idea of AI’s true carbon footprint | MIT Technology Review").