🥥#017 Nepažinta Karibų pusė

Gyvenimas su vietiniais, vištos virtuvėje, šūviai, žydra jūra bei balti paplūdimiai

Lietuvoje kartais pakyla audra.

Gauni prenešimą tuomet, kad pūs stiprus vėjas ir verčiau pasisaugoti.

Grįžti namo, susisuki į pleduką ir pasiėmęs knygą dairaisi pro langą ir grožiesi žaibais arba nuo jų slepiesi.

Staiga kokia tai šaka nevidonė užkrenta ant laidų, pusvalandžiui dingsta elektra, o tu, rymodamas prie uždegtos žvakutės, kontempliuoji, kaip gi va patyrei kasdienybę, kurioje proseneliai gyveno.

Štai tokiam apšvitimui aplankius, jau būni pasiruošęs eiti burti naują sektą, bet tatai atsiradusi elektra netikėtai vėl leidžia žiūrėti “The Office”, tad nusprendi palikti sektos kūrimą kitai dienai.

Dabar įsivaizduok, kad tokiu ritmu reikėtų gyventi mėnesį, du, tris, ar pusę metų.

Be elektros, vandens, interneto, su vieninteliu veikiančiu laidiniu telefonu rajone, prie kurio laukia ir likęs miestelis.

Tokios sąlygos kartais aplanko mūsų šviesiomis spalvomis nudažytus ir romantiškai apdainuotus Karibus.

Štai, pavyzdžiui, 2017 metais Karibuose  praūžė uraganas “Irma”. Uraganas sugriovė 80% pastatų saloje, o gyventojus paliko be stogo, elektros, vandens, interneto ar susisiekimo.

Pastarąsias kelias savaites turėjau galimybę keliauti po Saint Martin salą Karibuose. Teko  pagyventi su vietiniais neturtinguose rajonuose prastomis sąlygomis, pažinti jų kasdieninį gyvenimą ir pamatyti kiek kitokią kasdienybę, nei užfiksuota gražiose nuotraukose.

Gyvenau bendruomenės centre, kuris atrodė kaip prastas hostelis. Čia kasdien rinkdavosi vietinis jaunimas mokytis, žaisti bei leisti laiko su mumis.

Miegojome barako tipo kambariuose po 6 žmones. Vieną kambarioką, turką, išvarėme, nes  knarkė kaip traktorius ir neleido mums miegoti. Net lova vibravo 😅

Apskritai, miegas buvo baisiai nekokybiškas -  pirmomis dienomis ne tik, kad jet-lag’as, bet šalia to dar ir nepastovi temperartūra kambariuose - tai šalta, tai karšta. Apsiklojimui turėjom tik  ploną, misionierišką paklodę. 

Apie pirmą valandą nakties girtiems gaidžiams pradėdavo vaidentis, kad jau rytas, tai jie ,mat,  giedoti užsimanydavo.

Visą naktį, pro atvirą tualeto langą kažkokie paukšteliai cypsėdavo, o trečią nakties atvykę vietiniai marozai nuspręsdavo išbandyti kolonėlių garso galimybes. 

Paklausus, ką dėl jų reikėtų daryti, gavau tokį atsakymą:

,,You can try talk to them at your own safety expense”

Tokia įkvėpianti kalba, žinoma, labai nesužavėjo, tad pasirinkau įsikišti ausų kištukus, ant viršausužsidėti garsą izoliuojančias ausines , bei tokiu būdu praignoruoti tą chaotišką garsų orkestrą.

Patalpose kasdien dingdavo elektra, o kartu su ja - internetas bei vanduo realiai - ir visa kita. Laukdavome tuomet po kelias valandas kol sutvarkys ir bus galima bent rankas nusiplauti.

Higienos buvo tiek pat, kiek  Lietuvoje vasario mėnesį šilumos - nebuvo.

Užeini, pavyzdžiui, į virtuvę, o ten - vištos su viščiukais sau vaikštinėja, ant stalo mažas dovanėles palikusios,  prie šaldytuvo šuniukas utėlėles kasos, šeimininkės, vandenį taupydamos, indus purvinam bliūde plauna. Gal ir romantiška? 😉

Sala nuo senų laikų dar vadinama ,,Friendly Island”.

Labai įdomu  buvo kalbėtis su senukais, jie pasakojo , kad anksčiau čia buvo visai kitoks gyvenimas . Sala buvo populiariausia regione, visas veiksmas sukdavosivienoje pagrindinėje gatvėje , vakarais jauni ir seni eidavo į paplūdimius grilinti maisto, šokti,  kartu kviesdavo ir turistus prisijungti. O naktinės maudynės - pasaka.

Dabar sala nulaižyta, apstatyta viešbučiais ir kioskeliais, kaip ir daugumoje vietų vyksta turistų melžimas, lieka tik tas prisiminimai iš anų laikų ir seneliai, sakantys iūdna šypsena :

“Mūsų anūkai jau niekada nepatirs tokio džiaugsmingo, gyvybingo gyvenimo, kokį mes čia jį turėjome.”

 Šitaip supranti, kad ta 60-tųjų/80-tųjų romantika likusi tik prisiminimuose bei filmuose.

Tačiau Dauguma vietinių ir šiandien  labai draugiški, kalbūs ir paslaugūs.

Eini, jie sveikinasi, komentuoja tavo prekes, štai, pavyzdžiui, kad kokosą per prastą pasiėmei, ar panašiai. Truputį keista, bet atrodo nuoširdžiai.

Vakarais su vietiniu jaunimėliu žaisdavom krepšinį. Mielai priimdavo, sveikai konkuruodavo ir džiaugdavosi europietiško krepšinio pamokomis.

Nors dauguma žmonių ir draugiški, saugus rajone nesijauti. Pasikočioję vaikinukai be maikių  ir su motociklais ant vieno rato pastoviai laksto nedraugiškus žvilgsnius mėtydami, o kažkurią dieną mūsų rajone vyko susišaudymas, kuriame dalyvavo  vienos iš pažįstamų pusbrolis.

Bet jei mes išsigandom, tai jiems tai normalu. Kaip ir žemės drebėjimai, uraganai ir sirenos dėl cunamių :) Kalba apie juos kaip mes apie karkiančias varnas prie langų - nervuoja, bet pripranti.

Pagyvenus tokioje aplinkoje savaitę, pradedi vertinti tokias privilegijas kaip, pavyzdžiui, švara.

Dar vieną savaitę praleidau jau pats turistaudamas, atidarinėdamas kokosus, degindamasis baltuose paplūdimiuose, plaukiodamas 28 laipsnių žydrose Karibų jūros pakrantėse bei gerdamas romo punčą.

Buvo be galo įdomu pamatyti tą pačią salą iš dviejų skirtingų perspektyvų - vienos, skirtos turistams, atplaukiantiems su kruizais ir keliaujančiais po nubučiuotas vietas, ir kitos, autentiškos ir vietinės, kuri leidžia patirti kitokį pasaulį.

Karibuose turėjau nuostabią patirtį ir laiką, per kurį atsigavau, nukreipiau mintis nuo darbų, pailsėjau ir, žinoma, įdegiau 😎

Taip pat, sala man pasirodė per daug turistinė ir grįžti nebenorėčiau, o daug mieliau rinkčiausi vėl ir vėl keliauti į širdies namus - Azorus, kurie stebina tikra autentika, vaizdais bei savo skleidžiama energija, atrodo, išpildo viską, ko tik galėtum trokšti, ypač esant su tinkama kompanija.

Tad mano palinkėjimas - būkime atviri nepatogiems nuotykiams, nekomfortiškoms patirtims, stebėkime, kaip jos veikia mus 🙏

Svajingos apsimetimo esant keliautoju laiku dienos linkėdamas,
Antanas