😓#012 Perdegimas ir laikas sau

Visko kartais būna per daug. Gal verta patinginiauti?

Šiek tiek perdegiau.

Kiekviena darbo diena ėjo iš inercijos. Be didelio džiaugsmo. Be kažkokio lūkesčio, kuris jaudintų.

Viduje jausena irgi kaip pas obuolį po žiemos: iš išorės gal ir nieko, bet viduj puvėkas.

O dar rudeniui prasidėjus nuo rugpjūčio 1 dienos, mano gerų orų išlepintas kūnas neatlaikė ir pradėjo panikuoti - kas gi čia vyksta?

Galiausiai, kai nespėdamas į visus susitikimus lėkiau paspirtuku, mane sulijo, buvau pavargęs, šlapias ir sušalęs, paklausiau savęs:

-Ir kodėl aš čia stumiu save, kai nei man, nei kitiems iš to naudos nėra?

Tad penktadienį ėmiau ir nusipirkau bilietą pirmadieniui kažkur, kur dar nesu buvęs ir beveik nieko nežinau apie šalį.

Juodkalniją.

Su tikslu pailsėti.

Žinote, kaip lengva atskridus į šalį šokt į turisto batus ir lėkt viską apžiūrinėt?

Juk tik kelios dienos čia. O tiek statulų mieste, akmenų gamtoj prifotkint reikia! O dar su outfitukais iš lagamino instagraminių nuotraukų pasidaryt!

Ajajaj kiek visko.

Ir po tokio prasibėgimo grįžus stebiesi, kaip čia tiek įspūdžių, bet pailsėjęs nesijauti?

Ši kelionė buvo kitokia. Skirta pabūti su savimi. Sugrįžti į save.

Pasiėmęs gražiausius rastus apartamentus, pasižadėjau, kad išjungsiu kompiuterį ir be jokio širdies skausmo leisiu sau gulėti paplūdimiuose ir prie baseino, deginsiuos, sportuosiu, svajosiu, skaniai valgysiu, skaitysiu ir daug rašysiu.

Taip ir dariau.

Ir dabar, sugrįžus, jaučiuosi vėl pilnas jėgų, idėjų ir pasiruošęs energingai kibti į kokybišką rutiną.

Nes pailsėjau.

Ir skyriau pasimatymą sau.

Leiskime sau kartais įjungti tinginį.

Ir be sąžinės graužaties tiesiog veikti tai, ko prašo kūnas.

Trumpam pamiršdami tą hustlinimo ir ,,visur viską reikia daryti" kultūrą.
Nes nereikia! 😉

Rudeniškai šiltos skrybėlių dienos linkėdamas,
Antanas